Laimutė Piliukaitė, Vilnius

Galima tvirtai konstatuoti vieną faktą - viena iš 365 2009-ųjų metų dienų Barstyčiuose buvo išskirtinė ir linksmesnė nei kitos. Ir tos dienos buvo labai laukta! Visi prisidėjusieji prie šventės nusipelnė DIDELIO „ačiū“.

Eilėraščius intensyviai mokėsi ir ruošėsi Kalėdų Senelio sutikimui ir tie vaikai, kuriems tai labai sunku, o viena mažoji, kuri neprieidavo nė prie vieno iš iki šiol ten besilankiusių Kalėdų senelių, šį kartą įsidrąsino šokti ratelį su visais vaikais, tik vis atsistodavo taip, kad tarp jos ir Senelio būtų dar vienas vaikas.

Taigi, atvykus Kalėdų Seneliui, buvo šokta, linksmintasi, šėlta, žaista, dūkta, dainuota, juoktasi apie pusantros valandos. O tas Kalėdų Senelis - tikrai „nerealus“ - net „linijinius“ šokius sugebėjo įsisavinti vaikų pamokytas.

Paskui atėjo dovanų metas. Du dideli Kalėdų Senelio ir pagalbininkų atvilkti maišai ir į juos netilpusios dovanos visą tą laiką, kol buvo linksmintasi, gulėjo prie eglės ir laukė savo valandos. Ir čia reikėjo matyti, kaip dvi vienos iš mažiausių mergyčių gavo už save beveik didesnius dovanų maišus! O kaip susijaudinęs kokių penkerių metų Laurynas, negalėdamas atidaryti maišo, vis jaudinosi, ar ten tikrai Kalėdų Senelio bus įdėta saldainių, kaip buvo prašęs. Ir jų ten buvo ne tik įdėta, bet tie saldainiai dar buvo ir šventiškai supakuoti. O kaip išdidžiai viena mažoji rodė lėlytę - tokios ji ir prašė Kalėdų Senelio!

Beje, gavę dovanas, vaikai neskubėjo jų atidaryti – kantriai laukė, kol bus įteikta visiems. O paskui jau iškurnėjo į savo kambarius atidaryti tų stebukligų maišų, dovanėlių, dėžučių. Girdėjosi šūkavimai, po koridorius mirksėdamas žalia ir raudona akimis važinėjo robotas, kambariai pakvipo kvepalais, lėlytės buvo sodinamos ant lovų, kėdučių ir labai švelniai myluojamos.

Džiaugsmo ten buvo labai daug ir tikro, ir tas paaukotas laikas ir pinigai įgavo visai kitą vertę Barstyčiuose - šiuo metu pasiekiamuose tik ledu padengtais žvyrkeliais, kurį iš trijų į ten vedančių kelių bepasirinktum.

Negaliu nepaminėti dar keleto dalykų. Nuostabiai prie šventės prisidėjo Kotrynos artimieji - dovanos buvo ne tik nupirktos ir puikiai supakuotos (saldainius jau minėjau), bet ir patikrintos, ar „veikia“. Sudėjus baterijas paaiškėjo, kad vienas robotas neveikė – vėl buvo važiuota į parduotuvę ir buvo pakeistas į gerą – nes kaip gi vaikas tokią dieną galėtų būti nuviltas! Žygimanto artimieji pasiuvo puikų dovanų maišą - gal pavyks ir ateičiai išsaugoti. O Kotryna ir Indrė - apskritai „gerosios sielos“, ir tuo viskas pasakyta.

VISIEMS VISIEMS VISIEMS Barstyčių globos namų darbuotojai LABAI NUOŠIRDŽIAI dėkojo už paramą ir prašė perduoti kuo geriausius linkėjimus. Jų gyvenimą nepaprastai palengvino skalbimo mašina, labai dėkota už sudarytas galimybes aplankyti kultūros renginius. Būtinai prašyta perduoti atskirus ir specialius linkėjimus Kotrynai, kuri nuolat palaiko ryšius su Barstyčiais. Vaikai atsidėkodami mums įteikė pačių padarytas dovanėles, kurias į Liuksemburgą atskraidins Indrė. Ji ir nuotraukas atveš.

Po šventinio šurmulio pakalbėjus prie stalo (beje, mus pavaišino cepelinais, kuriuos tą dieną gamino vaikams pietums) apie esamą situaciją optimiškai kalbėti jau sunkiau – ir mažinamas finansavimas, ir remonto reikia, ir bendravimo, ir kitų dalykų ten niekada nebus pertekliaus. Bet kokia pagalba ir parama ten LABAI laukiama. Ir apkritai važiuojant iš ten apninka visokios mintys, o svarbiausia jų – kad tau nerealiai pasisekė, ir ta sėkme privalai dalintis su kitais.

Naujametiniai linkėjimai iš šaltoko, bet saulėto Vilniaus. Gerų ir dosnių 2010-ųjų!

Sėkmės.

Laima